Poezija – didžiausias melas iš visų melų,
Kai nieko nieko nemeluoju,
Kai žodžiuose it kalinys kaliu,
Pridengęs jų grotas sparnu savuoju.
Ir nekalbu visai – tyliu,
Ir apie laisvę netgi nesvajoju,
Tik lieju aš vynu žaliu
Savąsias pasakas ir jums po kojom kloju.
Laivelis, burė ir sapnai
Seniai seniai mane apleido,
Kada raudojai, dejavai,
Slėpei šešėliuos savo veidą.
Ir visa liko praeity seniai,
Ir mano saulė tyliai nusileido.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Rena
Sukurta: 2018-07-18 16:38:06
Puikios eilės ir artimos...
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2018-07-17 14:51:29
Aš nesidangstau Anonimo slapyvardžiu. Manau, kad taip gavosi todėl, kad per ilgai užlaikiau.
Anonimas
Sukurta: 2018-07-16 23:32:41
Ačiū Jums už nuostabiai gražią poeziją (sonetus).
Yra žmonių dalis, kurie mato tai, ką nori matyti ir girdi tai, ką nori girdėti. Taip lengviau gyventi. Gyvenimas yra žiaurus, tai nors siela gali kažkiek atsigauti poezijos arba meno kūriniuose, apgaudinėdama save tariamu grožiu.
Vartotojas (-a): Ražas
Sukurta: 2018-07-16 16:12:26
Kaip tai artima. „Kai žodžiuose it kalinys kaliu...“ Mano įsitikinimu, ir ne tik mano, poezija, savaime aišku ne visa, yra mažiausiai „meluojanti“ iš viso beribio kalbos masyvo, ir priklauso nuo skaitančiojo juslinės būklės, ar jis sugebės rašiusiojo, patyrusiojo belaikę akimirką prikelti savyje kaip vienintelę tikrą, išreikštą žodžiais, t. y. žodžius perkeisti į juslinę plotmę. kaip čia gali tylėti, jei toji akimirka pati savaime veržiasi iš tavęs, tikri Salomėjos žodžiai: „Lakštingala negali nečiulbėti...
Vartotojas (-a): Audronaša
Sukurta: 2018-07-16 12:33:43
Tiesą rąšot, bet ne visi supranta, viską už tikrą priima, o tiesos tik maža dalelė.