Kažkas sudužo, gal nukrito, o gal nebuvo net kam krist,
Tik varnos krankė visą rytą, toks liūdnas rodės jų pašnekesys.
Tiesiog šviesa nepalietė šį rytą, tiesiog danguj toks pilkas debesis.
Srovena mintys lyg upe vis plaukia, užkliūdamos už meldų, už akmens.
Vėl sugrąžina į seniai jau primirštą palaukę, joje drugiai spalvoti jau nebeplazdens.
Ir vėjas nenešios jau pienės pūko, ir šieno kvapas nesibraus jau atmintin.
Žolė seniai jau nupjauta, beliko tik ražienos įsikibusios į žemės plutą, nors dar šaukiu tave
Per audrą ir per liūtį, per laiko tėkmę, per jo sraunią upę. Tu mano žodžių jau nebegirdi.
Seniai nutilę tavo širdies dūžiai, seniai užmigę nebūties lopšy. Vėl vakaras gesina saulės gaisrą,
Ir aš jame degu, bet nejaučiu ugnies, išblėso žaizdras, tik skiautės pelenų pilkų.
O žemė dar vis sukas, sukas, vis skrieja erdvėje.
ir mes lyg sėklos į aguonos kiautą uždarytos,
tarp daug klaustukų, be atsakymų jame...
2018-03-31
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Rena
Sukurta: 2018-07-18 16:29:05
Geras pamintyjimas apie sudužusią praeitį ir pasilikusią nykią būtį... Deja, taip nutinka daugeliui...
Patiko toks nuoširdus kalbėjimas.
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2018-07-16 20:46:52
Jausminga bei elegiška širdies kalba.
Vartotojas (-a): bitėžolė
Sukurta: 2018-07-16 12:58:32
Puikūs žodžiai, labai patiko.