Kažkas sudužo, gal nukrito, o gal nebuvo net kam krist,
Tik varnos krankė visą rytą, toks liūdnas rodės jų pašnekesys.
Tiesiog šviesa nepalietė šį rytą, tiesiog danguj toks pilkas debesis.
Srovena mintys lyg upe vis plaukia, užkliūdamos už meldų, už akmens.
Vėl sugrąžina į seniai jau primirštą palaukę, joje drugiai spalvoti jau nebeplazdens.
Ir vėjas nenešios jau pienės pūko, ir šieno kvapas nesibraus jau atmintin.
Žolė seniai jau nupjauta, beliko tik ražienos įsikibusios į žemės plutą, nors dar šaukiu tave
Per audrą ir per liūtį, per laiko tėkmę, per jo sraunią upę. Tu mano žodžių jau nebegirdi.
Seniai nutilę tavo širdies dūžiai, seniai užmigę nebūties lopšy. Vėl vakaras gesina saulės gaisrą,
Ir aš jame degu, bet nejaučiu ugnies, išblėso žaizdras, tik skiautės pelenų pilkų.
O žemė dar vis sukas, sukas, vis skrieja erdvėje.
ir mes lyg sėklos į aguonos kiautą uždarytos,
tarp daug klaustukų, be atsakymų jame...

2018-03-31