– Pastebi? Dziedulis vėl pertvarką daro.
   – O kada jis be jos apsiėjęs? 
   – Taigi, „o kada jis be jos apsiėjęs“? Tačiau triukšmo bus. Ar reikia? Ar nenusibodo?

   Taip atviru tekstu, man girdint, sušneko dvi papūgos, Nadežda ir Potjė. Nesibaimino manęs. Aš jų, įsitaisiusių mano galvoje, labiau baiminausi.
   Kai pragyventa tiek dešimtmečių, kad juos skaičiuojant neužtenka vienos rankos pirštų, laikas darosi greitesnis. Štai jau užlenkti ir kitos – dešinės rankos Nykštys su Smiliumi. Valio! Septyni dešimtmečiai kaip Nemunu vanduo nuplaukė. Ar ne per greitai, a? Tuomet suvoki, kad šalia Smiliaus esantį Didįjį dešinės rankos pirštą vargu ar pasiseks užlenkti. Vilties nedaug, bet, žinoma, be jos neįmanoma. Tyčia netyčia, bet vis dažniau galvoju, kad užbaigus aštuntą dešimtmetį, ne sarmata būtų, jeigu įsikibęs į Bevardį, ir su juo (su Jo) dešimtmečiu pradėčiau galynes. Nemirksėdamas, neabejodamas, nesibaimindamas, kad tai, kas man atrodo reikalinga, gražu ir gera, nebūtina, kad taip atrodytų ir kitiems. O jis, Bevardis su savo kunigaikštyste, čia pat, tik už tvoros. Tikėk netikėk, bet, pavartinėjus turimus kalendorius, mačiau kaip pasauliui atrodo laikas. Visa jo gyvastis nusitaikiusi bent į artimiausią ateitį. Aš irgi rodžiau į 2019. Tačiau ir pati artimiausia žmogaus ateitis anaiptol ne kiekvienam vienodai fotografuojasi. Man į ją reikėję ateiti iš Didžiojo Piršto kunigaikštystės, perkopus dar vieną dešimtmečio tvorą. Nelabai įsivaizduoju, kad aštuntą dešimtmetį (o ir visus aštuonis), galėjau praleisti prasmingiau, negu atsitikę, tačiau skolų sąskaitos neleidžia  užsimiršti – vis į mane, į mane. Ir šiandieną – vis į mane, į mane... Ir  atrodo, kad taip užtruksią iki begalybės – pasiliksiu skolingas ir po mirties. Skolos nesiliauja, neatslūgsta, o priekaištai irgi vis už tą patį, tą patį, kad, girdi, neprotingai (labai!) gyvenau, jeigu negebėjęs pranokti savęs tokio, kurį prisimenu ir žinau nuo 1939 metų penktojo  sekmadienio (sausio 29 dienos). Ir nors  pats neblogai supratau, kad žmonių pasaulyje man pagalbininkų neatsiras, betgi pasakoma, kad nėra padėties be išeities. Nekaip tuo tikiu, bet –stop, nes iš tiesų: kas yra įvardinama „šventu melu“? Ar tik ne Ji, nesuvokta tiesa?
 
   – Girdi apie ką jis? Tuoj giedos. Ateis Pro (proza) su Poe (poezija) ir prasidės giesmės giesmelės. O tuomet... nors bėk iš namų.
  – Ša, Nadežda, ša. Pabūkime lyg mūsų nebūtų, – atsiliepė Potjė. – Argi mažai dėl to priekaištų susilaukta?
  – Gerai, Potjė, gerai. Meluokim ir toliau: būkim lyg mūsų nebūtų,–
       
   vėl girdžiu papūgas. Tačiau man tokie Nadeždos ir Potjė dialogai it skambutis, kurį išgirdus prie durų ateiti nereikia, kad jas atidaręs sužinočiau, kas jį mygtelėjo, kam ko prireikė. Per juos pradėjau suvokti, kad mano  galvos papūgos aplenkia mane žiniomis; aš išgirstu jas vėliau. Tai, kas man dar tik pajauta, Nadeždai ir Potjė jau konkreti informacija, kurią galima perkelti į žodį, į raštą, į paveikslą. Šį kartą tai buvo panašu į eilėraštį:

Kada tyliu
peizažai į akis
ateina ošti pasaką ar giesmę.
Nenoriu pasilikti su jomis,
tačiau be jų taip pat – ne kas:
lyg bėgčiau nuo savęs,
bijočiau prisiimti pajuokas,
kad toks netikėlis,
o taikausi surinkti atmintį,
atversti ją proza ar lyra.

Pavasariai jau palikti toli.
Žilai užpustė smėlis žalią laiką.
Nepasakyčiau, kad esu kvailys
ir nežinau, koks balius laukia.
Daugiau perkūnijos širdin negu dangun.
Iš jos žaibai supjausto užmojį kilnesnį,
iš jos lyg nuo aukštų kalnų
išnokus nušliaužia griūtis.
  
   – Ša, ša. Pabūkime lyg mūsų nebūtų, – atsiminiau Potjė pasakytus Nadeždai žodžius. Ir iš tikrųjų, užrašant šį tekstą buvo taip, kaip kalbėjo Potjė; buvo absoliutus papūgų galvoje nebuvimas. Tačiau tai netrukdė man žinoti jas esant, netrukdė atsiminti ir Nadeždos žodžius: – Gerai, Potjė, gerai. Meluokim ir toliau: būkim lyg mūsų nebūtų. Taip pat jaučiau, kad turėtų  atsirasti ir Pro (poza) su Poe (poezija). Ypatingai nelaukiau. Buvo prasminga turėti daugiau laiko prie išgirsto teksto ir susikaupus dūmoti, kaip šitaip atsitinka, kad ir toks tekstas atsiranda – lyg mano, bet ir ne mano. Buvau įsitikinęs ir pasiruošęs lažytis, kad tekstas kažkur ten – kad ir mano galvoje – jau anksčiau perskaitytas. Labai panašu, kad šį tekstą anksčiau negu  jį užrašiau, žinojo ir Pro su Poe.
   Poe su Pro neskubino savęs ateiti, o atsiradusios neatrodė įprastai.
   – Kaip į bažnyčią atėjusios. Kas judvi taip puošia?
   – Bažnyčia, Dzieduli, kantresnė. Palauks. Tačiau neužmirštame ir jos, – pasakė  viena.
   – Žiūri žiūri, žioplinėji ir pajunti, kad  kažkokia pertvarka reikalinga, – pasakė kita.
   – Kaip, kaip? Sakote, kad pertvarka reikalinga, – suklusau gal būt norėdamas atsiminti, ką apie pertvarką kalbėjusios mano papūgos. Tačiau tai irgi pasirodė nelabai esminga. Buvo labiau natūralu, kad ir pats it papūga atkartoju savyje šiurenamą tekstą.0
   – Giedok, Dzieduli, giedok. Nuo savęs nepabėgsi –  tačiau  bėgti  man nesinorėjo.

Ne kartą jau žiūrėjau į save,
norėdamas surasti ten kilnesnį žmogų;
griūties nelaisvėje ir pajautos kitokios –
naktis nemoka atsiskirti nuo dienos,
žmogus – išsaugoti autoportretą.
Net nesvarbu: ESI ar NE...
Ir tik vėliau, ištirpus griūčiai,
atsirandi nuo pat pradžių, –
      padūmojau savyje ir buvo tyku kaip mėnulyje, matant jį išėjusį viršum galvos, tyku kaip giesmės priedainyje, kuomet jį dainuoja atėjusios Poe ir Pro:

O Viešpatie, ir vėl bažnyčios skambina,
ir vėl, o, Viešpatie, žmogus esu,
ir vėl peizažai į akis
ateina ošti pasaką ar giesmę.
______________-------------------
   Ganyk avis ir vilko nematydamas