Gyvenant kaime tenka visokių situacijų pamatyti. Ne kartą vijau iš daržo ten pasikapstyti sumaniusias višas, skanių viršūnėlių paskabyti suėjusius kalakutus. O paskutiniu metu iš savo sielos baidau eilėraščius. Negaliu sakyti, kad jie ateina pulkais. Gal ir nepadarytų jokios žalos, jei juos leisčiau laisvai ganytis balto popieriaus lapo lankoje. Palieku juo lapo užribyje, nes kol kas man pačiai neaišku, ar šiame visuotinio kalbėjimo amžiuje reikia dar vieno papildomo atodūsio. Vis protingesnė man pačiai atrodo tyla. Kas ką nori, tas tą iš jos išsitraukia. Vartau knygas. Jų turinys kaip restorano meniu. Niekas nebeįtinka patirtimis apveltoms juslėms. Iš tylos bus galima išsitraukti užmarštį, kuri mane vis dažniau aplanko. Graži ir be pretenzijų draugija. Štiš, eilėrašti, štiš...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2018-06-30 13:06:03
Nėra svarbiausia, kokia yra eilėraščio prigimtis. Kokia bebūtų jo prigimtis, eilėraštis būna naudingas jau vien todėl, kad ateina pasikapstyti po žmonių jausmus bei sąmonę ir priverčia juos mąstyti.
Vartotojas (-a): Papartis
Sukurta: 2018-06-29 22:43:57
O kur Jūs vejate eilėraštį? Jis gims ir tyloje - juk taip lemta.