Gyvenant kaime tenka visokių situacijų pamatyti. Ne kartą vijau iš daržo ten pasikapstyti sumaniusias višas, skanių viršūnėlių paskabyti suėjusius kalakutus. O paskutiniu metu iš savo sielos baidau eilėraščius. Negaliu sakyti, kad jie ateina pulkais. Gal ir nepadarytų jokios žalos, jei juos leisčiau laisvai ganytis balto popieriaus lapo lankoje. Palieku juo lapo užribyje, nes kol kas man pačiai neaišku, ar šiame visuotinio kalbėjimo amžiuje reikia dar vieno papildomo atodūsio. Vis protingesnė man pačiai atrodo tyla. Kas ką nori, tas tą iš jos išsitraukia. Vartau knygas. Jų turinys kaip restorano meniu. Niekas nebeįtinka patirtimis apveltoms juslėms. Iš tylos bus galima išsitraukti užmarštį, kuri mane vis dažniau aplanko. Graži ir be pretenzijų draugija. Štiš, eilėrašti, štiš...