Mano nerimas pievas išbraidė,
Kai rytai balzgani dar bolavo,
Nemaniau, kad sunku tai pamiršti,
Dar skubėjau prie žaliojo klevo...
Mintyse tavo veidą regėjau
Ir akis, priekaištingą jų žvilgsnį,
O ir klevas žodžius tuos girdėjo
Lyg užgesusią viltį, lyg tvinksnį...
Ir užmigt jau tąnakt negalėjau,
Čirškė griežlės, žiogeliai smuikavo,
Smilgos supos ramiausiai, be vėjo,
O mėnulis žvaigždelėms mojavo...
Mano nerimas pievas išbraidė –
Kiek vilčių, kiek svajonių auginta...
Liko nuosėdos... Liko ir meilė,
Mūs širdžių sužeista, neapginta...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Rena
Sukurta: 2018-06-28 15:16:28
Nerimas mus lydi per gyvenimą nuolatos, tik skirtingi...Jaunystės nerimas išlieka ilgiausiai...
Geros eilės.
Vartotojas (-a): atkaklioji
Sukurta: 2018-06-28 14:49:14
Nerimas - pažįstamas jausmas...
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2018-06-28 11:50:07
Eilėse atsispindi Mūzai vaizdingas ir jautrus lyrinis atsivėrimas.
Yra toks žmonių pastebėjimas: " Erdvė nei laikas neišskiria draugų ( o tuo labiau mylimųjų), tačiau išskiria tiktai nauji draugai.
Vartotojas (-a): Audronaša
Sukurta: 2018-06-28 11:22:58
Jausmingos, mielos eilės.
Vartotojas (-a): bitėžolė
Sukurta: 2018-06-28 09:28:34
Subtilūs, jautrūs ir labai įtaigūs žodžiai.