Mano nerimas pievas išbraidė,
Kai rytai balzgani dar bolavo,
Nemaniau, kad sunku tai pamiršti,
Dar skubėjau prie žaliojo klevo...
Mintyse tavo veidą regėjau
Ir akis, priekaištingą jų žvilgsnį,
O ir klevas žodžius tuos girdėjo
Lyg užgesusią viltį, lyg tvinksnį...
Ir užmigt jau tąnakt negalėjau,
Čirškė griežlės, žiogeliai smuikavo,
Smilgos supos ramiausiai, be vėjo,
O mėnulis žvaigždelėms mojavo...
Mano nerimas pievas išbraidė –
Kiek vilčių, kiek svajonių auginta...
Liko nuosėdos... Liko ir meilė,
Mūs širdžių sužeista, neapginta...