Nemiegosiu šiąnakt, tiktai gersiu kaip vyną,
sutemos pagimdytą violetinę tylą...
Aksominiais sparnais nusileidžia apspangę
prijaukinti sapnai ant baltųjų palangių.
Ir šešėliai juodi tamsos guoly pakyla,
pina nakčiai kasas ir žvaigždutėm dabina,
miega ryto rasa debesy susirangius,
o langų atspindžiuos lašais rūkas suskamba.
Pieno skonio migla švelnumu apkabina,
mėnuo taką sidabro kurpaitėmis mina,
gimsta žaibas skliaute begalinės žydrynės –
ir pavargęs dangus lietum pilku prayra.
---------------------
Aš pagrobsiu dalelę dangaus,
ir paslėpsiu po mėlynu skėčiu –
niekada ten nebūna lietaus,
na, nebent jo pati panorėčiau.
O lig tol, kiek tik akys apgaubs,
tik į vaiskią padangę žiūrėsiu,
nes po skėčiu gyvens tik giedra –
šviesą jos aš širdin įsidėsiu.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2018-06-27 18:04:13
Gražiai, optimistiškai ir šiek tiek mistiškai tas paveikslas „nutapytas“ žodžiais...
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2018-06-27 08:44:50
Labai vaizdingas kūrinys.
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2018-06-26 22:36:38
Te gyvena tik giedra, linkiu to.Artimos man eilės