Nemiegosiu šiąnakt, tiktai gersiu kaip vyną,
sutemos pagimdytą violetinę tylą...

Aksominiais sparnais nusileidžia apspangę 
prijaukinti sapnai ant baltųjų palangių.
Ir šešėliai juodi tamsos guoly pakyla,
pina nakčiai kasas ir žvaigždutėm dabina,
miega ryto rasa debesy susirangius,
o langų atspindžiuos lašais rūkas suskamba.
Pieno skonio migla švelnumu apkabina,
mėnuo taką sidabro kurpaitėmis mina,
gimsta žaibas skliaute begalinės žydrynės –
ir pavargęs dangus lietum pilku prayra.
         ---------------------
Aš pagrobsiu dalelę dangaus,
ir paslėpsiu po mėlynu skėčiu –
niekada ten nebūna lietaus,
na, nebent jo pati panorėčiau. 
O lig tol, kiek tik akys apgaubs,
tik į vaiskią padangę žiūrėsiu,
   nes po skėčiu gyvens tik giedra –
šviesą jos aš širdin įsidėsiu.