Nukaukšėjo, nutolo lietučio lašai,
Nuplasnojo stogais vėjo žingsniai...
Tu eini, aš vejuos, aš skubu, tu vejies...
Prieš akis – laukti nerimo tvinksniai.
Vėl lietutis pažais, vėjas kaktą bučiuos,
Ir negrįš jau dvejonės pernykštės,
Aš skubu, tu vejies, tu leki, aš vejuos –
Neužges juk jausmai vakarykščiai.
Po lietaus vėl atgis, nusipraus vėl gamta,
Jausi širdžiai atokvėpį mielą...
Aš einu, tu skubi, aš vejuos, tu leki –
Šiluma atgaivinkime sielą...
Suvirpės dar šilai nuo paparčių šviesos,
Tu žinosi, kad laukiau, tikėjau...
Aš skubu, tu vejies, aš vejuos, tu skubi,
Kai birželis mums nerimą sėja.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): atkaklioji
Sukurta: 2018-06-28 14:48:39
Tie pasikartojimai nepabosta, o atvirkščiai - užveda, patiko...
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2018-06-27 07:17:57
Puikios eilės.
Po lietaus visada būna giedra.
Vartotojas (-a): Rena
Sukurta: 2018-06-26 13:04:20
Įdomios, geros eilįs...
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2018-06-26 12:23:49
Tu žinosi, kad laukiau, tikėjau... O tai ir svarbiausia.
O tas lėkimas ir vijimasis... Labai gražu.
Vartotojas (-a): bitėžolė
Sukurta: 2018-06-26 10:07:47
Puikios eilės.