Nukaukšėjo, nutolo lietučio lašai,
Nuplasnojo stogais vėjo žingsniai...
Tu eini, aš vejuos, aš skubu, tu vejies...
Prieš akis – laukti nerimo tvinksniai.
Vėl lietutis pažais, vėjas kaktą bučiuos,
Ir negrįš jau dvejonės pernykštės,
Aš skubu, tu vejies,  tu leki, aš vejuos –
Neužges juk jausmai vakarykščiai.
Po lietaus vėl atgis, nusipraus vėl gamta,
Jausi širdžiai atokvėpį mielą...
Aš einu, tu skubi, aš vejuos, tu leki –
Šiluma atgaivinkime sielą...
Suvirpės dar šilai nuo paparčių šviesos,
Tu žinosi, kad laukiau, tikėjau...
Aš skubu, tu vejies, aš vejuos, tu skubi,
Kai birželis mums nerimą sėja.