Nežinau, apie ką tu tyli, ir aš pritariu
Tam tylėjimui liepom pakvipus per rūką.
Kai pavasaris budo – buvai saulei vyturiu,
O dabar – būk lašais, kurių šitaip pritrūko...
Bėki sruogom gyvom tarp įskaudusių pirštų,
Ir nuo troškulio lūpas sausas glamonėki.
O kai sutemos slinks, tarstelk – niekas nemiršta –
Horizontas dienos atsipjauna po riekę.
Nors žydėjai baltai, man regėjosi vyšnios raudonos,
Kandant uogą saldu tik akimirką – iki kauliuko.
O tu vis dar tyli, bet jaučiu lyg kasdieninę duoną,
Nebijok – rankom laužčiau... juk peiliai atbuko...
2018 m. birželio 18 d.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2018-06-22 11:07:38
ir vėl didysis kritikas išlindo.Gėda net skaityti paranojiškus kliedesius.Sėkmės autorei.Puikios eilės.
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2018-06-19 08:05:34
Viskas, kas čia parašyta yra totali, begėdiška, akiplėšiška mano eilių kopija. Struktūriškai, sąskambiai, stilistiškai, eilėdara - kaip nori - taip vartyk. Neminėsiu visų kūrinių, iš kurių „sumiksuota“, nukopijuota, nurašyta iki smulkmenų, nes aš gal žinau, ką rašau. Pasakysiu tik vienas – 2013 m. sausio mėn. „Nemylėjau dangaus“. Beje, tos eilės skirtos konkrečiam žmogui, tačiau šitai poniai į tai dzin, nes ji neturi jokios sąžinės ir nieko savo. Juk žinau jos galimybes, kadangi ji net rimuoti dorai nemoka, ritmas ir debesyse, todėl nukopijavus visai neprastai gaunasi ir tos pagyros iš draugių, na, čia įprastinis dalykas. Reikia pasakyti, kad vyšnių kauliukų nebuvo pas mane, tai jau nauja :))) Bet tik tiek gali ji primąstyti. Tik tiek... Bet tai jau žino visi, bet pakartoju, kad labai neįsibėgėtų. Tik todėl dar aš čia. Šitam saite.
Vartotojas (-a): Užuovėja
Sukurta: 2018-06-18 19:26:44
Puikus kūrinys, gyvas, jausmingas paveikslas.