Nežinau, apie ką tu tyli, ir aš pritariu
Tam tylėjimui liepom pakvipus per rūką.
Kai pavasaris budo – buvai saulei vyturiu,
O dabar – būk lašais, kurių šitaip pritrūko...

Bėki sruogom gyvom tarp įskaudusių pirštų,
Ir nuo troškulio lūpas sausas glamonėki.
O kai sutemos slinks, tarstelk – niekas nemiršta –
Horizontas dienos atsipjauna po riekę.

Nors žydėjai baltai, man regėjosi vyšnios raudonos,
Kandant uogą saldu tik akimirką – iki kauliuko.
O tu vis dar tyli, bet jaučiu lyg kasdieninę duoną,
Nebijok – rankom laužčiau... juk peiliai atbuko...

2018 m. birželio 18 d.