Išsikraustė rakandai iš tėviškės –
Ir neliko muštokės, nei kubilo...
Rožės virto laukiniais erškėčiais jau,
Tik varnėnas sodyboje budi dar,
Tik bitelės, į liepą sulėkusios,
Ten darbuojasi noriai ir dūzgauja...
O Kupa dar pamiršt negalėjo juk,
Kad vaikai ant akmens trys sutūpdavo.
Jau vaikystės upelė aprimusi,
Pamažėl ritas bangos gurgėdamos...
Baltos putos nevirs juk lelijomis,
Tik akmuo – dar pakvies pastovėti mus.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): atkaklioji
Sukurta: 2018-06-19 15:21:34
Akmuo - kantriausias ir ištikimiausias...
Vartotojas (-a): Rena
Sukurta: 2018-06-19 15:10:48
Pritariu - eilės nostalgiškos, bet be jos mes taptume bejausmiais robotais.
Vartotojas (-a): Papartis
Sukurta: 2018-06-19 08:43:40
Labai jautru ir pažįstama...Dėkoju.
Moderatorius (-ė): KitaJūra
Sukurta: 2018-06-18 20:12:16
...nostalgiškai jaukios eilės AČIŪ
Vartotojas (-a): Užuovėja
Sukurta: 2018-06-18 19:53:13
Ak, kokie prisiminimai, taip pažįstama, sava ir skausminga.
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2018-06-18 19:13:27
Kaip visa artima, patirta,..
Sugraudinot.