Išsikraustė rakandai iš tėviškės –
Ir neliko muštokės, nei kubilo...
Rožės virto laukiniais erškėčiais jau,
Tik varnėnas sodyboje budi dar,

Tik bitelės, į liepą sulėkusios,
Ten darbuojasi noriai ir dūzgauja...
O Kupa dar pamiršt negalėjo juk,
Kad vaikai ant akmens trys sutūpdavo.

Jau vaikystės upelė aprimusi,
Pamažėl ritas bangos gurgėdamos...
Baltos putos nevirs juk lelijomis,
Tik akmuo – dar pakvies pastovėti mus.