Kai neturi daugiau vilties,
Nes nieks daugiau čia neateis,
Nebeprabils, neprakalbės,
Teini vienatvės kryžkelėm, takais.
Tiktai baisi šalta tyla nakties,
Besapnė prieblandom alsuojanti būtis,
Kada šešėliai tavo smilkinius telies,
Ir tars kažkas – dangaus pjūtis.
Ir kris rasotos skambą žolės,
Žmogus ne vienas šauks tyloj,
Kai nesvaigins ir nevilios jo toliai,
Ir nebejaus prasmės ir nebebus
rytoj.
Nors dar yra, dar būna, kolei
Jo angelas giedos aušroj.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Rena
Sukurta: 2018-06-15 18:10:07
Eini tol, kol įpranti prie tylos, kuri tampa drauge...
Vartotojas (-a): Papartis
Sukurta: 2018-06-14 10:57:13
Ir liūdesys gali būti gražus... Ačiū.
Vartotojas (-a): Ažeras
Sukurta: 2018-06-12 13:06:03
Liūdnas. Būkim viltingesni.
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2018-06-12 12:15:32
Vaizdingas, eleginis sonetas.
Neliūdėkite. Tvirtai tikėkite ir pasitikėkite angelu giedančiu apie gyvenimą, su kuriuo dar daug aušrų sutiksite.
Vartotojas (-a): Audronaša
Sukurta: 2018-06-12 11:09:33
Labai liūdnos, bet vaizdingos eilės, liūdesio sunku atsikratyti, ąčiū.