Kai neturi daugiau vilties,
Nes nieks daugiau čia neateis,
Nebeprabils, neprakalbės,
Teini vienatvės kryžkelėm, takais.
 
Tiktai baisi šalta tyla nakties,
Besapnė prieblandom alsuojanti būtis,
Kada šešėliai tavo smilkinius telies,
Ir tars kažkas – dangaus pjūtis.
 
Ir kris rasotos skambą žolės,
Žmogus ne vienas šauks tyloj,
Kai nesvaigins ir nevilios jo toliai,
Ir nebejaus prasmės ir nebebus rytoj.
 
Nors dar yra, dar būna, kolei
Jo angelas giedos aušroj.