Iš mirštančios dienos rankų imu akimirką,
sveriu ant Svarstyklių, rašysiu apie Emiliją,
Tėvynės danguj žvitrios žvaigždės nemirga,
kai dvaro alėjoje graudulingas lietus lyja.
Lašai krinta ant tako, ritmingai byra į taktą,
pataiko Dievui prie sužeistų gipsinių kojų.
Aš pamečiau į Emilijos širdį auksinį raktą,
todėl žodžius lyg maldą iš naujo kartoju.
Aš laužiu sukilėlio kardą, dedu jį ant karsto –
paimsiu poeto plunksną ir popieriaus lapą.
Bet vėjas žodžius lyg lapus po alėją išbarsto
ir po atminties nuolaužom slepia jos kapą.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): atkaklioji
Sukurta: 2018-06-12 13:15:30
Tai čia apie tą Emiliją, supratau, patiko...
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2018-06-12 08:48:10
Ne kartą jau pagalvojau, kokia gera ta universali frazė – gili mintis. Ir t. t. Komentaras tada saugus.
Truputėlį rizikuojant, išeinant iš aptakios komforto zonos, galima ir painterpretuoti.
Esama istorinių aliuzijų (pvz., Emilijos Pliaterytės veikla), yra ir bendra, konkrečios epochos neapibrėžianti asmeninės savivokos linija (vidinė kova, (meilės) sukilimas ir fiasko).
Galbūt Emilija netgi el. mylimoji… (iš orinio pasaulio).
Taigi – (at)mintis ir potekstė giliai kaip kape.
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2018-06-11 21:47:33
Originalus kūrinys su potekste.
Tik bėda, tai pamestas širdies raktas ir ne bet koks, o auksinis.
Vartotojas (-a): Audronaša
Sukurta: 2018-06-11 09:56:24
Patiko apie Emiliją ir lietų...