Iš mirštančios dienos rankų imu akimirką,
sveriu ant Svarstyklių, rašysiu apie Emiliją,
Tėvynės danguj žvitrios žvaigždės nemirga,
kai dvaro alėjoje graudulingas lietus lyja.
 
Lašai krinta ant tako, ritmingai byra į taktą,
pataiko Dievui prie sužeistų gipsinių kojų.
Aš pamečiau į Emilijos širdį auksinį raktą,
todėl žodžius lyg maldą iš naujo kartoju.
 
Aš laužiu sukilėlio kardą, dedu jį ant karsto –
paimsiu poeto plunksną ir popieriaus lapą.
Bet vėjas žodžius lyg lapus po alėją išbarsto
ir po atminties nuolaužom slepia jos kapą.