Nueičiau vakare pro žydintį jazminą
Taku senu, smėlėtu ir siauru.
Tegul jaunystė, mane prisiminus,
Vėl pasitiktų baltu žiedeliu.
Kvapais vilios vėsus vakaris oras,
Tamsiam aksome supsis pilnatis,
Būtų gerai, jeigu dar vieną norą
Iš praeities grąžintų man naktis.
Graži svajonė tolumon pašauktų,
Lengvais sparnais žadėtų nešt viltis,
Kur žodžiai, lyg kariai kad mūšio, laukia
Tapt Lietuvai poemos eilėmis.
Mažytis žiedas ir tu, Tėvyne mano,
Kiek vieno maža, o antrojo tiek daug!
Tiktai abu, abu mylėti gera,
Tą meilę kelt lyg žvaigždę ant dangaus.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Ramunė Vakarė
Sukurta: 2018-06-03 11:54:49
Viską perskaičiau esamuoju laiku, dabar, o ne kažkada...☺
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2018-06-01 22:40:55
Prasmingos ir šiltos eilės, skirtos Tėvynės simboliui jazminui..
Turbūt nebuvo nei vienos sodybos, kad nebūtų jazmino ir radasto.
Vartotojas (-a): poeta
Sukurta: 2018-05-31 22:58:14
Iš didelės meilės mūsų tėvai padabindavo sodybas , o tuo pačiu ir Tėvynę kvapniais jazminais.