Santrauka:
Su liūdesiu...
Dar bus ir liūtys, ir horizontas, sausroj ištirpęs.
Ir ateitis, praradus atmintį, tik nebyli, kurčia.
Augindama sparnus Tau, pailsau... Į saulę kilki,
Ir sieki aukštumų, laimingu būki ten... Aš čia
Aš čia lieku be skausmo, virpulio širdies, laukimo.
Be praeities ryškių spalvų – išblės, tik laiko klausimas.
Juk vilko vienišo neliko, juk balsas jo užkimo...
Ragėja kailis ištiestas – lietaus ir vėjų šiaušiamas.
Kai prisiminsi – šyptelk. Tik atvirumą išjuokia,
Juo netiki kaukėta, veidmainiška, pilka minia.
Bet Tu – ne ji. Neklysta, įžvelgia nakty apuokas
Pelytę pilką... Ir gano skvarbios akys ne ją – mane...
Dar bus ir liūtys, ir horizontas, sausroj ištirpęs.
Ir ateitis, praradus atmintį, tik nebyli, kurčia...
ruduo
2018-05-30 17:47:23
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2018-06-01 22:07:57
Labai labai mielos ir jausmingos eilės.
Neliūdėkite... Kartais likimas būna panašus į granitinę koloną ir einant tiesiai, galima susižeisti kaktą, tačiau visada yra galimybė ją apeiti ir pasukti kitu kampu.
Bėgant laikui, ateitis darosi vis liūdnesnė. Na, Jums tas dar negresia, sprendžiant pagal paveikslėlį, esantį tituliniame, esate ne tiktai graži, bet ir jauna. Esate per graži, kad ilgai puoselėtumėte kažkam skausmą ir širdies virpulį.
Pilkoji minia visais laikais tokia buvo ir... inkvizicijos.
Jūs esate per graži, kad kas nors sumedžiotų, o va pelytės - vargšiukės gaila.
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2018-05-31 20:29:18
Jausmų padiktuotas, įgudusia ranka rašytas... Dėkui.