Ant Šventosios upės kranto rymojo karalius –
suvargęs ir pasenęs ganytojas,
ir drebančia ranka glostė valdiniams galvas
ryte kvepiančiu muilu ištrinkęs jas.
Per pietus jis žarstė išmintį saviškių rate
ir žodžius lyg trupinius: jei galite išlįsti
pro kulkos skylę, o duoną imate
iš mano rankų – imkite ir šią karalystę.
Bet karalystės niekam nereikėjo –
ji seniai buvo parduota ir nuvytusi,
todėl jo žodžiai jaudino protą tik juokdario patarėjo,
bet tas norėjo imti tik šviesiąją pusę.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2018-05-23 15:48:31
Originali mintis su gilia potekste.
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2018-05-22 08:36:49
... galima visaip interpretuoti. Kad ir taip:
Atsidūrus mintimis Šventojoje Aukščiausiojo karalystėje, sukasi vizija, kad Karalius dalija duoną (išmintį – t. y. pagrindų pagrindą, esmę). Dosnus pasiūlymas: imkite, miskite.
Niekam to nereikia.
Kitas (nebūtinai atskiras veikėjas, tai gali būti to paties atmaina) nenori plutos, tik baltų pyragų. Viskas tebūnie lengviau, be pastangų.
Be žemės grumstų, tik pro kulkos skylę išlindus į žydrynę, tik lengvai, maloniai... Bet tai irgi dosnumo išraiška... kvietimas iš visko pasiimti ką nori.
Kartu – matyt dienos, šviesos dosnumas. Šventoji laiko upė. Kaita. Viską ganantį, skaistinantį Karalių Saulę kaip šešėlis lydi šmaikštuolis Mėnulis... Senelio Dangaus (kuriuo nieks nebetiki) reikalai čia...
Manau, galima priklajoti ir žemiškų (visuomeninio, moralinio pobūdžio) variacijų.
Vartotojas (-a): Rena
Sukurta: 2018-05-20 13:00:38
Idomios eilės ir mintis gili...