Ant Šventosios upės kranto rymojo karalius –
suvargęs ir pasenęs ganytojas,
ir drebančia ranka glostė valdiniams galvas
ryte kvepiančiu muilu ištrinkęs jas.
 
Per pietus jis žarstė išmintį saviškių rate
ir žodžius lyg trupinius: jei galite išlįsti
pro kulkos skylę, o duoną imate
iš mano rankų – imkite ir šią karalystę.
 
Bet karalystės niekam nereikėjo –
ji seniai buvo parduota ir nuvytusi,
todėl jo žodžiai jaudino protą tik juokdario patarėjo,
bet tas norėjo imti tik šviesiąją pusę.