Po raudonu bijūnu slėptą laišką rado Dievas –
vos skaito senelis raštą, maldas pamiršta.
Praradęs ganomas avis – Adomus ir Ievas,
spaudžia ant popieriaus sunkų dievišką pirštą.
Jau užliejo tvano vanduo atminties pievas –
ir išėjo kas gyvas iš gimtųjų namų ar proto.
Tik čia likęs kvatoja kvailys trečias brolis
vienplaukis, nes jam atiteko tėviškės molis.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2018-05-08 15:44:35
Kaip pagrindinį orientyrą galim išryškinti emigraciją. Nesijuokit.
Bet bijūnas, rodantis kelią į sodžių (aliuziškai – ištakas, rojų), pulsuojantis kaip širdis, kartu byloja, kad išėjusieji pabūgo. Dievas mato... stebisi, kas atsitiko, kodėl...
Išėjusieji elgetauja, o likęs kvailys...
Jam, drąsuoliui, atiteko viskas. Žemė. Su visais sunkumais (klampojimo metafora). Su visomis galimybėmis (statybinė medžiaga, iš kurios savą komfortą nusilipdysi, ir ko daugiau reik). Laisvė. Net amžino atilsio vietos užuomina nebaugi. Tėviškės molis – patikimas konservantas, jame viskas išlieka.
Visuotinio kraustymosi, migracijos vilkstinėje slypi dar ir vidinė emigracija – kai atsiskiri nuo minios ir laikaisi savo įsitikinimų.
--- Galima leistis vertinti molio masę, ganyti atomus, nors tokie cheminiai-kosminiai tyrimai šalutiniai, daugiau mintinis eksperimentavimas tarp žodžių... reakcijose ieškant konstantos.
Na ir esmė: atrodo, kad svariausias čia Dievo įspaustas antspaudas – lyg testamentas. Dangiškoji išmintis: ne tas kvailys, kuris toks atrodo.