Po raudonu bijūnu slėptą laišką rado Dievas –
vos skaito senelis raštą, maldas pamiršta.
Praradęs ganomas avis – Adomus ir Ievas,
spaudžia ant popieriaus sunkų dievišką pirštą.
 
Jau užliejo tvano vanduo atminties pievas –
ir išėjo kas gyvas iš gimtųjų namų ar proto.
Tik čia likęs kvatoja kvailys trečias brolis
vienplaukis, nes jam atiteko tėviškės molis.