vėl susiraizgo smegenys mazgais
niūri už lango spindi mėnesiena
tu lyg pajacas iš nakties vaipais
aš pragręžiu stiklinę ledo sieną
vėluoju kol prabyla atmintis
išmintimi susagstomos sagutės
ištrykšta syvai iš karčios minties
o šlubas vėjas pranašauja būtį
lyg pripūstas balionas aš sklendžiu
kur kaminai išsivolioję suodžiais
paklypę durys rymo be sklendžių
ir atminimui tėvo tyliai guodžias.
paskui užsidega iš nerimo stogai
į prarają sukrinta trapios viltys
vaduotumeis bet skaudžiai pavargai
ir nebėra su kuo savim dalintis
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Audronaša
Sukurta: 2018-05-25 12:48:04
Išgyventas jausmas, žodžiai iš širdies.
Moderatorius (-ė): Goda
Sukurta: 2018-04-27 09:33:57
Pakankamai stipriais vaizdiniais pinamos eilės, kad pajaustum šią nelengvą būseną, kai
į prarają sukrinta trapios viltys
vaduotumeis bet skaudžiai pavargai
ir nebėra su kuo savim dalintis
Išgyventa.
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2018-04-26 03:20:02
Skausmingas pamąstymas, puikios eilės.
Vartotojas (-a): atkaklioji
Sukurta: 2018-04-25 17:50:30
Stiprios eilės, dedu į taupyklę...
Vartotojas (-a): bitėžolė
Sukurta: 2018-04-25 08:55:21
Puikūs žodžiai...
Vartotojas (-a): Rena
Sukurta: 2018-04-24 21:19:40
Susiliejo jausmai su nerimu ir gimė puiki lyrika...Ačiū.