vėl susiraizgo smegenys mazgais 
niūri už lango spindi mėnesiena 
tu lyg pajacas iš nakties vaipais 
aš pragręžiu stiklinę ledo sieną 

vėluoju kol prabyla atmintis 
išmintimi susagstomos sagutės 
ištrykšta syvai  iš karčios minties 
o šlubas vėjas pranašauja būtį 

lyg pripūstas balionas aš sklendžiu 
kur kaminai išsivolioję suodžiais 
paklypę durys rymo be sklendžių 
ir atminimui tėvo tyliai guodžias. 

paskui  užsidega iš nerimo stogai 
į prarają sukrinta trapios viltys 
vaduotumeis bet skaudžiai pavargai 
ir nebėra su kuo savim dalintis