Pakiliąją (lytinę) nuotaiką, kartu ir politinę plotmę – įžvelgiu. Gyvybės šėlsmas, laimė, laisvė ir t. t.
Bet plačiau – apie detales ir žodžių žaismą.

Vis pamąstau, kodėl taip dažnai Jūsų kūriniuose minima Venta. (As- ar visuo-)meninė vietovės svarba? Čia man kebliau, tai net Vikipedijoj pasitikslinau. Aptikau, kad K. Būga Ventos  pavadinimą siejo su žodžiu venteris („tinklas, tiesiamas skersai upę“). Abejoju, ar tai nors kiek susiję su eilėraščio tinklu, bet įdomus sutapimas. Šaltinių intertekstualumas? Ką bepasakai, kažkur egzistuoja pasikartojimas... Tiek to, tebūnie  kūrybinė paslaptis.
 
Įdomus ir kitas žaismas – Putinas baisiausias vyras... taigi... Apie politiką vienaip, bernų fone kitaip… Todėl, vengiant tiesmukiškumo, geriau būtų tikrinius daiktavardžius paversti bendriniais, rašyti mažosiomis raidėmis; aliuzija nedingtų, bet prasmė prasiplėstų – tokių vladimirų (владеть миром), net ir nesiblaškant po kitakalbius kontekstus, galima nujausti esant visur... Kaip žinia, hormonai gaudomi, bet feromonai nepažabojami, radijuoja... tai ir slankioja aplink agresoriai, siekia užvaldyti visaip...

Manau, taip giliai nebūtina lįsti, bet pasidalinau mintimis, ką galima ištraukti iš žodyno.
Štai kaip pinasi (gyvenimo) meilės ir (visokios) grėsmės gijos. Kas baisu, kas ir ne...
Menu, kadaise rašėte: Make love, not war... čia irgi tinka.
 

Originalios eilės. Pakankamai erdvės pamąstymui.

Toks drąsus, kad net baisu... Bet Putinas baisesnis...

Geras eilėraštis...

Sau žvejoju žuveles ir darbuojuos iš peties

super eilius