Pavasarį, apkvaitę nuo sprogstančių pumpurų,
bernai ima vaikščioti ne po vieną
kaip buvo žiemą,
o grėsmingu būriu,
 
bet aš nuo jų apsiginti turiu ginklą –
hormonams gaudyti tinklą –  
pastačiau jį prie Ventos
ir stoviu ant liepto lentos,
 
valgau pyragą, trupinius beriu į vandenį
ir sakau sau: džiaukis, žmogau,
kad ant žemės, o ne po ja gyveni,
kad taikus vėjas plaukus velia,
 
ir tarp dyg(stanč)ių eilučių metu punktyrą:
nebijau nei ryklių, nei sparnuotų raketų,
jau nekalbant apie patį baisiausią vyrą –
Putiną Vladimirą.