Susirgę keistom idėjom,
klausydami paukščių čiulbėjimo
tyliai gėrėm čiobrelių arbatą
ir liūdėjom, liūdėjom...
Po to į lagaminą jas kišom –
ir vėl nespėjom,
todėl mainėme į geltonus lapus,
už kuriuos gavom gedulo mišias,
o kas dar buvo likę, surinkom
ir į krosnį sukišę,
dovanojom ugnies fėjom,
laumėm – likimo audėjom.
Vakare su dūmais dangun palypėjom,
nes vis dar tikėjom
ant lapų parašytom
naujo gyvenimo idėjom.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Rena
Sukurta: 2018-04-08 13:52:19
Prasmingos eilės - ne kiekvienam leista susirgti keistom gyvenimo idėjom, ir galop numarinti ar užrakinti po keliom spynom ir tai ne pabaiga joms, nes bus sukurta dar naujesnių ir t.t.
Vartotojas (-a): baltoji varnelė
Sukurta: 2018-04-07 11:08:24
Ne viskas, oi ne viskas dūmais išėjo - liko dar , ką į saugų, pilkųjų vingių, lagaminą sudėjot.
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2018-04-06 20:28:04
labai gražios eilės...
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2018-04-06 14:56:57
Neplėtojant, ką reiškia pavadinimas, nes plėtoti galima (pvz., ponioms, idėjoms, fėjoms, ateities vizijoms), komentarą skiriu pirmiausia Jum(s).
Patiko tuo, kad susipynę keli prasminiai sluoksniai: asmeninis (viltys ir likimai), visuomeninis (tautinis, su nacionaliniais atributais, mentalitetu, aktualijom, geltonaisiais puslapiais) bei filosofinis bendrasis.
Nuo (šiek tiek ironiško, nelygu, kaip tą skaitysi) liūdesio iki fatumo pojūčio.
Žmogaus mintinės ar fizinės klajonės, būsenos, vakaro pypkutės dūmelio keliamos skrajos mintys dangop... (bet ugningos fėjos šoka ne tik krosnyje).
Visuomeninio (tautinio) būvio liūdnuma ir atsinaujinimo galimybė. Arba tikėjimo iliuzija...
Filosofiškas požiūris į laiko slinktį ir visa ko kaitą ratu: pavasaris, ruduo, rytas vakaras, permainingas kelias... kol nukeliausim į ten.
(Kol kas – subtilus dangun palypėjimas.)
Eilėraštis išmintingas, subalansuotas. Gal tik diskutuotinas gavom gedulo mišias.