Susirgę keistom idėjom,
klausydami paukščių čiulbėjimo
tyliai gėrėm čiobrelių arbatą
ir liūdėjom, liūdėjom...
Po to į lagaminą jas kišom –
ir vėl nespėjom,
todėl mainėme į geltonus lapus,
už kuriuos gavom gedulo mišias,
o kas dar buvo likę, surinkom
ir į krosnį sukišę,                    
dovanojom ugnies fėjom,
laumėm – likimo audėjom.
Vakare su dūmais dangun palypėjom,
nes vis dar tikėjom
ant lapų parašytom
naujo gyvenimo idėjom.