Dieve,
kiek liūdesio
primėtei kelyje žmogaus.
Už tą atkąstą
nuodėmingą vaisių.
Už norą
save vaikuose pratęst.
Mylėt ir būti mylimam
turėtų virst į šventę.
Netapti skausmo jūra
su kančios krantais.
Dieve,
po audros tik gintaro
kąsnelis ir tas blankus.
Lyg nebūt miglos
ir debesų apstu bekraščių.
Žinai, už šitą nuodėmingo
vaisiaus kąsnį žmonės pasiruošę
– jei Tave paguos –
atkentėti Žemėje
juodžiausio pragaro kančias.
Skaistykloj degt,
atsisakyti Rojaus sodų.
Tik leisk jiems ir ateityje
vaikuose, lyg antrąkart gyventų,
save pratęst.
2018-03-03
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Moderatorius (-ė): KitaJūra
Sukurta: 2018-04-04 15:42:21
Tas vaisius vertas žemiškų kančių
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2018-04-04 08:29:30
Nemanau, kad Dievas kaltas, kad žmonės nebe sugeba paversti švente noro pratęsti savęs vaikuose. Mūsų proseneliai tą šventę pavadino "Kiek Dievas duos, tiek ir bus". Patys žmonės sugalvojo tas pinkles, kad nebūtų vaikų ir visą laiką gausina. Jie sau stengiasi pasilikti tik šventes be vaikų.