Dieve,
kiek liūdesio
primėtei kelyje žmogaus.
Už tą atkąstą
nuodėmingą vaisių.
Už norą
save vaikuose pratęst.
Mylėt ir būti mylimam
turėtų virst į šventę.
Netapti skausmo jūra
su kančios krantais.
Dieve,
po audros tik gintaro
kąsnelis ir tas blankus.
Lyg nebūt miglos
ir debesų apstu bekraščių.

Žinai, už šitą nuodėmingo
vaisiaus kąsnį žmonės pasiruošę
– jei Tave paguos –
atkentėti Žemėje
juodžiausio pragaro kančias.
Skaistykloj degt,
atsisakyti Rojaus sodų.
Tik leisk jiems ir ateityje
vaikuose, lyg antrąkart gyventų,
save pratęst.

2018-03-03