Nemiegame –
Lengvais pūkais šią naktį sninga
Ir žvaigždėmis tuo pat metu...
Aplinkui nematau laimingų-nelaimingų –
Tik esam aš ir tu.
Artumą pajuntu –
Toks šiltas, aksomìnis...
Bet nėr minučių, valandų –
Atrodo, laikrodžio rodyklės jas ištrynė
Tiksėjimu lėtu.
Tačiau kažkas kažkur savęs neranda, ieško,
O radę netiki –
Šiukštu!
Nes tems diena, kaip ir ta vakarykštė, brėškus –
Nebūna juk kitų.
Už nuodėmę netikrą vėjas liepą bara –
Kodėl žydėjime saldu?!
Garsiau, smarkiau –
Kol skliautas velkas peniuarą
Prabudusiu rytu...
.......................................................................................
Keisčiausia, kad šviesiausią naktį vis dar švinta –
Lyg neužtektų tų pūkų baltų,
Žvaigždžių nukritusių –
Dangaus neprirakintų –
Kaip aš ir tu...
2018 m. kovo 29 d.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Audronaša
Sukurta: 2018-04-03 10:55:05
Pasiektos viršukalnės, labai šilta.
Vartotojas (-a): Gelmė
Sukurta: 2018-04-01 23:14:43
Šiltos ir švelnios lyg aksomas eilės... Norisi jas įkvėpti giliai giliai ir ilgai laikyti, sulaikius kvėpavimą...
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2018-04-01 10:40:47
Itin gražiai įvardintas artumas: Toks šiltas, aksominis...
Ir gerai, kad ne visos žvaigždės prirakintos...
Miela skaityti.
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2018-04-01 08:23:06
Nuostabios eilės, kaip ir visos kitos JAI skirtos.
Palaimingų Šventų Velykų!