Aš nepaklysiu šitos žemės sūkuriuos,
Laikysiuosi tvirtai, kad kelią rasčiau,
Kad nenuklysčiau nuo tiesos ir mintys
Vien tik šviesios trykštų. Lyg iš šaltinio
To gaivinančio skaidraus, vandens stiklinę pasisemsiu,
Tik nežinia, ar kas supras, užjaus, kai vėjas pūstels,
Kai padangė apsiniauks ir iš tavęs beliks šešėlis tik išblyškęs.
Gal laikas bus, kai tarsi medis vienišas prie kelio susigūši
Ir nesuprasi, kam gimei, kam tave lanksto vėjo gūsiai.
Dabar, kai dar gali laimingas būt iki dangaus,
Atrodo, išlipi iš lovos ne ta koja, ir kas įmins tą paslaptį žmogaus,
Supras kas, ko jis liūdi, ko kvatojas. Atrodo, niekad nesibaigs
Šis laikas begalinis, vėl skambina varpais, kažką į ten, iš kur negrįžtama, išlydi...
2018-03-07
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Rena
Sukurta: 2018-04-02 11:58:14
Žmogaus stipri valia veda, todėl jam lengva nenuklysti...
Eilės prasmingos ir puikios...
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2018-03-31 09:32:15
puikios eilės...labai patiko, ačiū
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2018-03-30 08:38:53
Jūsų lyriniam herojui turbūt niekada nereikėtų atsižadėti, nebent gyvenant negyvenamoje saloje. Kartais taip glaudžiai susipina likimai, kad net sunku patikėti. Mus veda likimo nematoma ranka ne vien tiesiais keliais, bet ir klystkeliais.
Niekas pasaulyje nėra amžina. Einant amžiams net žemės kontūrai kinta.
Mes gimstame, kenčiame, mylime, mirštame. Taip ir sukasi viskas ratu. Tam tikru laiku ateina ir praeina sėjos bei pjūties metas...