Aš nepaklysiu šitos žemės sūkuriuos,
Laikysiuosi tvirtai, kad kelią rasčiau,
Kad nenuklysčiau nuo tiesos ir mintys 
Vien tik šviesios trykštų. Lyg iš šaltinio
To gaivinančio skaidraus, vandens stiklinę pasisemsiu,
Tik nežinia, ar kas supras, užjaus, kai vėjas pūstels,
Kai padangė apsiniauks ir iš tavęs beliks šešėlis tik išblyškęs.
Gal laikas bus, kai tarsi medis vienišas prie kelio susigūši
Ir nesuprasi, kam gimei, kam tave lanksto vėjo gūsiai. 
Dabar, kai dar gali laimingas būt iki dangaus,
Atrodo, išlipi iš lovos ne ta koja, ir kas įmins tą paslaptį žmogaus,
Supras kas, ko jis liūdi, ko kvatojas. Atrodo, niekad nesibaigs
Šis laikas begalinis, vėl skambina varpais, kažką į ten, iš kur negrįžtama, išlydi...

2018-03-07