Santrauka:
Paimta dainai.
Mažai tau saulės trupinių –
Žvaigždynai kvietė.
Geismu lytėjai laukiniu,
Darželio mėtom...
Lytėjimas dar liko vis
Net tau išskridus
Ir, rodės, paukštį pasivys...
Ir taip – kas rytą.
Ir taip – kas naktį, kai dangus
Tavim alsavo...
..................................................................
Vėl žvaigždžių atspindžius renku
Nuo upės savo.
Tik bėga ji kaskart toliau
Į vieną pusę –
Žinau, negrįši niekad jau,
Kartu nebūsim.
Todėl imu, kiek surandu,
Nes tau palietus
Juk tūpė paukščiai ant krantų,
Kvepėjo mėtos...
2016 m. gruodžio 4 d.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Gelmė
Sukurta: 2018-04-01 23:11:26
Pakvipo mėtomis... Liūdna, kad ne žvaigždės renkamos, o tik jų atspindžiai... Puikios eilės...
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2018-03-30 16:58:09
Būtų miela išgirsti ir dainą.
Moderatorius (-ė): KitaJūra
Sukurta: 2018-03-30 15:28:00
Mėtos...mėtos...ir Jūsų eilėraštis - atgaiva kūnui bei sielai
Vartotojas (-a): Audronaša
Sukurta: 2018-03-30 10:00:13
Čia tai nežemiškai būtybėi, kuri kvepėjo mėtom,
gal iš žvaigždynų buvo nusileidus ji, kad pakerėtų.
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2018-03-30 08:57:43
Nuostabios eilės JAI, kaip visada.
Likimas yra įnoringas ir nežinia kur paukščiai nutūps Jums panorėjus.