Jausmų didžiulę ugnį
Užpūsti bandė vėjas
Ir lietus gesinti,
Beribį tavo žvilgsnį
Kas dieną vis sunkiau užmiršti.
Kaip lapas, rudenį palikęs savo medį,
Kritau šalikelėj papūstas šalto vėjo.
Apsvaigęs nei mačiau aš, nei girdėjau,
Ir vėlei mano skruostais ašaros riedėjo.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Lawera
Sukurta: 2006-11-28 21:54:42
Žinant kontekstą kuriame jis buvo parašytas, tai jis iš ties šlapias. bet mielas ir galimėtų jį pavadinti dedikacija.