Jausmų didžiulę ugnį
Užpūsti bandė vėjas
Ir lietus gesinti,
Beribį tavo žvilgsnį
Kas dieną vis sunkiau užmiršti.

Kaip lapas, rudenį palikęs savo medį,
Kritau šalikelėj papūstas šalto vėjo.
Apsvaigęs nei mačiau aš, nei girdėjau,
Ir vėlei mano skruostais ašaros riedėjo.