Kur dingo tavo pažadai,
Kai mintys glaudė šviesų laužą?
Tu nieko ten juk neradai –
Liepsnos liežuviai talžė, šliaužė...
Galvojai dar sugrįžt namo?
Surinkt nektarą, būt šaknim?
Čia draskos purvinas ruduo –
Nebūk, nedrįsk pavirst ugnim...
Ir kai šešėliai žemėn kris,
Kai mintys vėl jausmus užlies,
Tu neberasi tos ugnies –
Širdis tavęs jau nemylės.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): poeta
Sukurta: 2018-03-08 22:01:17
Širdis niekada nenustoja mylėti, ji pati susiranda sau subjektą
Vartotojas (-a): Saulėlydis
Sukurta: 2018-03-08 22:00:59
Taip jau būna su lengvai išsprūdusiais pažadais... Kartais jie dingsta drauge su meile...
Vartotojas (-a): Audronaša
Sukurta: 2018-03-08 13:45:29
Labai svarbu laiku sugrįžti.
Vartotojas (-a): herbera
Sukurta: 2018-03-08 12:33:04
na, tegu ta ugnis negęsta...