Vėl gims vaikai –
Tarsi saulėtekiai, rasa ar vėjas...
Ir bus linksmi, liūdni, kaip visada nerūpestingi –
Vis tokie pat –
Kuriuos mylėtumei, kuriuos mylėjai
Net nesvarstydamas už ką...
Lyg pačią meilę – jos nestinga
Tau niekada.
Tik galbūt pats sau dar nesi to sakęs –
Nenori pripažint –
Tiesa, o ne silpnumo žymės.
Nes netgi akmenį, net grumstą glosto saulės akys,
Nors jie – kaip tu šalti.
Tačiau sušilę šilumą grąžina.
Todėl supleišėja, todėl vėliau pavirsta smėliu –
Mažom smiltelėm išsibarsto po pasaulį visą...
Vėl gims vaikai –
Dangus užtemęs, rausvas ar pamėlęs –
Tai tęsis visada...
Ir vienąsyk tu pripažint išdrįsi –
Tą dieną, kada peržengsi per paskutinį slenkstį –
Dar sykį atsisuksi –
Viešpatie, lieku aš gyvas...
..........................................................................................
Dar sykį Motinai ligi pat žemės nusilenksi
Ir padėkosi –
Už nesibaigiantį žydėjimą alyvų...
2018 m. kovo 6 d.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): poeta
Sukurta: 2018-03-08 09:37:41
Dar sykį Motinai ligi pat žemės nusilenksi
Ir padėkosi –
Už nesibaigiantį žydėjimą alyvų... Ačiū.
Vartotojas (-a): Gelmė
Sukurta: 2018-03-08 08:51:36
Iš širdies į širdį...
Moderatorius (-ė): KitaJūra
Sukurta: 2018-03-08 08:10:43
Jautriai nuoširdu...ačiū