Vėl gims vaikai –
Tarsi saulėtekiai, rasa ar vėjas...
Ir bus linksmi, liūdni, kaip visada nerūpestingi –
Vis tokie pat –
Kuriuos mylėtumei, kuriuos mylėjai
Net nesvarstydamas už ką...
 
Lyg pačią meilę – jos nestinga
Tau niekada.
Tik galbūt pats sau dar nesi to sakęs –
Nenori pripažint –
Tiesa, o ne silpnumo žymės.
Nes netgi akmenį, net grumstą glosto saulės akys,
Nors jie – kaip tu šalti.
 
Tačiau sušilę šilumą grąžina.
Todėl supleišėja, todėl vėliau pavirsta smėliu –
Mažom smiltelėm išsibarsto po pasaulį visą...
 
Vėl gims vaikai –
Dangus užtemęs, rausvas ar pamėlęs –
Tai tęsis visada...
Ir vienąsyk tu pripažint išdrįsi –
Tą dieną, kada peržengsi per paskutinį slenkstį –
Dar sykį atsisuksi –
Viešpatie, lieku aš gyvas...
..........................................................................................
 
Dar sykį Motinai ligi pat žemės nusilenksi
Ir padėkosi –
Už nesibaigiantį žydėjimą alyvų...
 
2018 m. kovo 6 d.