Buitimi išsibedu akis.
Liko plokštumos, sulos išdžiūvę indai.
Jau užsiveriu, jau traukiuosi. Nepyk.
Saulė man nebeaukštai – per sprindį
Virš dantytų dar juodų miškų,
Į kuriuos tik provėžos karšinčių.
Nusibodau. Aišku. Suprantu.
Serga sukiniu susklerotėję mintys.
Įkyru kartojimai. Žinau.
Siauros erdvės tų, kurie nemato.
Nedrįstu nei liest, nei prisiglaust,
Nes droviuosi seno kūno kvapo,
Odos pertekliaus, vienatvės iškauktos,
Kada glėbio ankšty glaustos tiktai vėjas,
Ir akių šviesos išsibestos
Kaip gyvenimo, kuris prošal praėjo.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Audronaša
Sukurta: 2018-03-07 14:26:19
labai skaudu, bet tokia gyvenimo tiesa.
Vartotojas (-a): atkaklioji
Sukurta: 2018-03-06 17:22:12
Sunkus, skaudus tekstas, sunku ir komentuoti... Daugiau šviesos!
Vartotojas (-a): daliuteisk
Sukurta: 2018-03-06 09:17:00
Žaviuosi Nijolena – kiekviename eilėraštyje randu bent vieną, o tai it keletą, perliukų žodžių, vykusių, negirdėtų posakių, pagal kiekvieną jų norisi rašyti naują eilėraštį, o baigus skaityti supranti, kad kalbėta visai apie ką kitą, negu išsakyta žodžiais. Tik reikia nebėgti per eilėraštį risčia, paskaityti dar ir dar kartą, pamąstyti.
Šiandieniniam: „Buitimi išsibedu akis", „Saulė man nebeaukštai – per sprindį/ Virš dantytų dar juodų miškų,/ Į kuriuos tik provėžos karšinčių", Serga sukiniu susklerot (z?)ėję mintys", „Sauros erdvės tų, kurie nemato" „vienatvės iškauktos", glėbio ankšty".
Taip galima vos ne visą eiliuką sudėti į citatas.
O apie ką jame rašoma? Pamąstykim, paskaitykim dar ir dar kartą, jei kokios, ir prieš tai buvusį ir jo komentarus...