Buitimi išsibedu akis.
Liko plokštumos, sulos išdžiūvę indai.
Jau užsiveriu, jau traukiuosi. Nepyk.
Saulė man nebeaukštai – per sprindį
Virš dantytų dar juodų miškų,
Į kuriuos tik provėžos karšinčių.
Nusibodau. Aišku. Suprantu.
Serga sukiniu susklerotėję mintys.
Įkyru kartojimai. Žinau.
Siauros erdvės tų, kurie nemato.
Nedrįstu nei liest, nei prisiglaust,
Nes droviuosi seno kūno kvapo,
Odos pertekliaus, vienatvės iškauktos,
Kada glėbio ankšty glaustos tiktai vėjas,
Ir akių šviesos išsibestos
Kaip gyvenimo, kuris prošal praėjo.