Tu ateik pabudėt,
Kai patirtas esmes nedangstysime žodžių luštais,
Kada plunksnos paskęs,
Kai išplūdęs ims plaukti akmuo.
Virtęs vandeniu
Kraujas ugnim atminimų užkais,
Atidavus save kai nerimsiu –
Ką dar dovanot?
Ir apglėbs mus
Žvaigždėm apsipylus rasota naktis,
O gelmė vandenų
Sidabru pilnaties užsiklos,
Kai mes liksim glėby
Išjutimų abu sklidini,
Kai asitra kaip malda:
Pakartot... pakartot... pakartot...
Išgiedosiu – žinau –
Jausmą, draskantį žodžių lukštus,
Kai senatvė suries,
Kai ji klaus –
Kur esmė esaties?
Tu ateik pabudėt,
Kai išmuš valanda man užsnūst,
Kai nakties danguje
Nematyta žvaigždė įsižiebs.
Tu tyli.
Ir gerai, kad nėra netikrų pažadų.
Neša vėjas pelus
Ir apsaugo nuo krislo akis.
Tęsias skrydis,
Netekus tavęs kai, atrodo, į gelmę krentu.
Ten, kur lauki gal tu,
Gal būties išlieta pilnatis.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): poeta
Sukurta: 2018-03-05 19:55:25
Eilėraštis budės amžinai
Vartotojas (-a): daliuteisk
Sukurta: 2018-03-05 16:50:35
Puikios eilutės:
"O gelmė vandenų
Sidabru pilnaties užsiklos"
Vartotojas (-a): atkaklioji
Sukurta: 2018-03-05 15:59:03
Kur esmė esaties? Amžinas klausimas...