Tu ateik pabudėt,
Kai patirtas esmes nedangstysime žodžių luštais,
Kada plunksnos paskęs,
Kai išplūdęs ims plaukti akmuo.
Virtęs vandeniu
Kraujas ugnim atminimų užkais,
Atidavus save kai nerimsiu –
Ką dar dovanot?
Ir apglėbs mus
Žvaigždėm apsipylus rasota naktis,
O gelmė vandenų
Sidabru pilnaties užsiklos,
Kai mes liksim glėby
Išjutimų abu sklidini,
Kai asitra kaip malda:
Pakartot... pakartot... pakartot... 
Išgiedosiu – žinau – 
Jausmą, draskantį žodžių lukštus,
Kai senatvė suries,
Kai ji klaus – Kur esmė esaties? 
Tu ateik pabudėt,
Kai išmuš valanda man užsnūst,
Kai nakties danguje
Nematyta žvaigždė įsižiebs.
Tu tyli.
Ir gerai, kad nėra netikrų pažadų.
Neša vėjas pelus
Ir apsaugo nuo krislo akis.
Tęsias skrydis,
Netekus tavęs kai, atrodo, į gelmę krentu.
Ten, kur lauki gal tu,
Gal būties išlieta pilnatis.