Tekėjo saulė. Lyg krauju tekėjo
Į ryto veną, bet tavon širdin –
Gal krūtine prikalto Prometėjo,
Gal upės tėkmei įkandin.
Tačiau neskendo ji... Uolas suskaldė
Iš debesų pilkų, kaip tas akmuo,
Kuris dar naktį glaudėsi prie veido,
O galbūt sielos gilumoj.
Ir ji veikiausiai buvo pasiryžus
Užkopt aukščiau, negu kitais rytais,
Kuomet pėdavo rasą laiko vyžos,
Minčių kiurksojo pamatai
Juodais šešėliais po likimo gluosniu –
Kaltėm nusvirusiu, bet nekaltu...
Ji tiesiog kilo – nenorėjo guosti.
Ir guostis nenorėjai tu.
Taip pat kilai, ranka nubraukęs
Miglos likutį – prarastas viltis...
..............................................................
Atėjo vasara – laiminga žaliaplaukė.
Į karštą glėbį jos krenti...
2018 m. vasario 6 d.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Audronaša
Sukurta: 2018-03-05 13:04:55
taip skausmingai teka saulė,dvasingos eilės, gilus jausmas.
Vartotojas (-a): Kapsė
Sukurta: 2018-03-03 18:22:10
Gerai, kad vasara išgelbėjo nuo gana slogių minčių.
Vartotojas (-a): poeta
Sukurta: 2018-03-03 15:32:22
Ir tegu teka saulė ir jos šviesa mūsų krauju. Vaizdinos ir gražios eilės.
Vartotojas (-a): Gelmė
Sukurta: 2018-03-03 11:38:38
Kas gali būti nuostabiau, negu šalčiu alsuojančią žiemą ( pavasarį :) ) kristi į vasaros karštą glėbį...