Tekėjo saulė. Lyg krauju tekėjo
Į ryto veną, bet tavon širdin –
Gal krūtine prikalto Prometėjo,
Gal upės tėkmei įkandin.
 
Tačiau neskendo ji... Uolas suskaldė
Iš debesų pilkų, kaip tas akmuo,
Kuris dar naktį glaudėsi prie veido,
O galbūt sielos gilumoj.
 
Ir ji veikiausiai buvo pasiryžus
Užkopt aukščiau, negu kitais rytais,
Kuomet pėdavo rasą laiko vyžos,
Minčių kiurksojo pamatai
 
Juodais šešėliais po likimo gluosniu –
Kaltėm nusvirusiu, bet nekaltu...
Ji tiesiog kilo – nenorėjo guosti.
Ir guostis nenorėjai tu.
 
Taip pat kilai, ranka nubraukęs
Miglos likutį – prarastas viltis...
..............................................................
 
Atėjo vasara – laiminga žaliaplaukė.
Į karštą glėbį jos krenti...
 
2018 m. vasario 6 d.