Tad išdrįsk ištiest man savo ranką,
Per pasaulį eisime drauge,
Ir tegu mums vėjai bus palankūs,
Ir kryptis teisinga ir lengva.
Tu išdrįsk įkrist į mano delną,
Kaip šviesusis saulės spindulys,
Aš gėrėsiuos tavimi ir jausiu,
Kaip ištirpsta sieloj liūdesys.
Tu išdrįsk švelniai nusišypsoti
Ir tvirtai mane laikyk glėby,
Nes tikrai negalim mes žinoti,
Kada vėl mes būsim taip arti.
Tik po to nedrįsk manęs palikti,
Kaip palieka jūroje laivus,
Kas parodys mano laivui kryptį,
Kad pasiekt nutolusius krantus.
poeta
2018-02-28 14:50:11
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Saulėlydis
Sukurta: 2018-03-01 19:15:44
Su moterišku atsidavimu ir jautrumu. Gražu.
Vartotojas (-a): Rena
Sukurta: 2018-03-01 19:05:43
Puikios,jautrios eilės... Ta nelemta nežinia slegia tarsi akmuo...
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2018-02-28 21:28:12
Tai juk poeta moteris, jei ką :) Ne, čia šiaip, nes giminėse kai kas susipainiojo. Būna. Aš kartais ir iš moteriškų pozicijų rašau. Lengvos, siūbuojančios eilės, savos, savame stiliuje. O tai pagarba autorei.
Vartotojas (-a): Papartis
Sukurta: 2018-02-28 20:58:14
"Tik po to nedrįsk manęs palikti,
Kaip palieka jūroje laivus"
Labai jautru. Ačiū.
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2018-02-28 18:25:55
Manau, kad Jūsų tokio jaudinančio prašymo JI tikrai neignoruos ir nepaliks, kad Jūsų laivas nepaklystų rūkuose.
Vartotojas (-a): Audronaša
Sukurta: 2018-02-28 15:58:26
Labai mielos eilės.